kevalas

kẽvalas sm. (3^b) K, J 1. kiautas, lukštas: Vaido priežastis buvo sudaužytos lėlės galva, auksuoto riešuto kevalas arba kokio žaislo dalis LzP. Reikia pupuru palesint [vištas], tai stipresni bus kevalaĩ Sdk. Niekur nieko negalėjau rasti, kaip tiktai kiaušinių kevalų ir pelų BM180. Padaro kevalè skylelę OG218. Į kevalą gali įpilti su kaupu Ss. Rado jis ten krūvą riešutų kevalų BsPIV35. Senis išnokęs (sudžiūvęs) kai kevalė̃lis Skr. Vėžių kūnas apaugęs storu kevalu rš. Sviedinys sudarytas iš kevalo ir užtaiso rš. Sviediniui sprogus, kevalas suskyla skeveldromis rš. Kulkai slenkant vamzdžio kiauryme, graižtva įsipjauna į kulkos kevalą EncIX511. ^ Neperkandęs kevalo, branduolio neragausi Kair. Tuščias kevalas giliai negrimzta LTR(Vdk). 2. (neol.) kėbulas: Du karininkai išlipo iš šarvuočio kevalo rš. 3. SD203,450 grūdo lukštas; ašaka: Vėjui duotis papūst kaip kevalas DP234. 4. prk. senas, nevikrus, nerangus žmogus: Ką jau jis, sudužęs kẽvalas, gali? Skr. Kur čia eisiu už šitokio kẽvalo Rš. Eik tu, kẽvale, pas žąsis – visos avižose! Rdm.

◊ kevalè užsidarýti nesidomėti aplinkos gyvenimu, rūpintis tik siaurais savo interesais: Organizuodamiesi tautybės pagrindu, darbininkai užsidaro nacionaliniuose kevaluose, atsitverdami vienas nuo kito organizacinėmis pertvaromis rš.